Kokiais ekonominiais argumentais vadovaujantis stabdomas euro įvedimas Lietuvoje?
2004 metais Lietuva kartu su dar devyniomis šalimis įstojo į Europos Sąjungą ir greitu metu žada prisijungti prie Europos monetarinės sąjungos. Nors ilgą laiką buvo tikimasi, kad Lietuva galės pereiti prie eurų jau 2007 metų sausį, pastaruoju metu pasigirsta siūlymų šio siekio Lietuvai atsisakyti.
Viena to priežasčių, bent jau oficiali, kad Lietuva netenkina vieno iš konvergencijos rodiklių. Tačiau taip pat pasigirsta nuomonių, kad Lietuva netinka euro klubui dėl savo liberalios bei „Atlantinės" politikos.
Lietuva tenkina visus Mastrichto sutartyje apibrėžtus konvergencijos reikalavimus išskyrus vieną – šimtosiomis procento dalimis viršijamas infliacijos kriterijus. Kovo vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2.72% ir tik 0.06 procentiniais punktais viršijo konvergencijos kriterijų. Šis kriterijus, skaičiuojamas tiesiogiai iš ES šalių vartotojų kainų indeksų, yra 2.66%. Rodiklio vertė yra 2.63%, jeigu jis skaičiuojamas iš šalių vidutinės metinės infliacijos.
Šis netikslumas, galintis turėti lemiamą reikšmę preciziškam Lietuvos įvertinimui, yra infliacijos rodiklių apvalinimo pasekmė. Bet kuriuo atveju, kelios šimtosios procento dalys „neleistinos" infliacijos yra naudojamos įvardijant Lietuvą esant „nepakankamai stabilią". Pasirodo, kad šaliai su vienu iš didžiausių BVP augimu, viena iš mažiausių nacionaline skola bei vienu iš mažiausių biudžeto deficitu Europoje, gali būti trinktelėta eurozonos durimis.
Tačiau Lietuvos nestabilumo idėja nelabai derinasi su rinkos dalyvių nuomone. Štai 2006 metais Lietuva sugebėjo pasiskolinti tarptautinėse rinkose už mažiausias palūkanas tarp visų naujųjų Europos Sąjungos narių, įskaitant ir kitą eurozonos kandidatę Slovėniją. Lietuva skolinosi netgi mažesnėmis palūkanomis negu Europos Sąjungos senbuvė Graikija. Taip kad rinkos vertinimu Lietuva yra stabili ir gal net stabilesnė už kai kurias eurozonos šalis.
Svarbu pastebėti, kad Lietuva yra taip griežtai vertinama pagal kriterijų, kurio istoriškai dažnai netenkino dauguma eurozonos šalių. Tik susikūrus eurozonai, 1999 metų sausį, visos šalys, išskyrus Graikiją, tenkino Mastrichto infliacijos rodiklį. Tačiau jau po dvejų metų, eurų išleidimo į apyvartą metu, net aštuonios šalys (Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Airija, Liuksemburgas, Portugalija bei Suomija) butų netenkinusios infliacijos kriterijaus. Nepaisant to, eurozona ne tik išgyveno, bet ir suklestėjo. Ironiška, kad Lietuva į šią keblią padėtį pateko dėl ekonominės politikos, už kurią Europos Sąjunga turėtų ją girti, o ne bausti.
Lietuva jau ilgą laiką nevykdo savarankiškos monetarinės politikos ir nuo 2002 metų yra praktiškai priklausoma nuo Europos Centrinio Banko sprendimų. Taip yra dėl to, kad Lietuvoje nuo 1994 veikia valiutų valdybos modelis ir nuo 2002 metų vasario buvo pereita prie bazinės valiutos euro. Iš esmės Lietuva netiesiogiai jau yra eurozonoje - litas yra tas pats euras, tik kitokiu pavadinimu. Vienas pastebimas skirtumas, skiriantis mus nuo tikrosios eurozonos yra valiutos keitimo sandorių kaštai, kuriuos patiria įmonės bei asmenys. Be to, įvairios spekuliacijos, susijusios su formaliu euro įvedimu, iškreipia rinką ir ilgoje perspektyvoje atneš dar didesnius nuostolius. Tai ypač ryšku nekilnojamojo turto rinkoje.
Yra ir dar vienas labai svarbus aspektas. Nors Europos Centrinio Banko vykdoma monetarinė politika turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonomikai, šiam momentui į tai yra visiškai neatsižvelgiama. Atrodo, kad Lietuva bus nubausta už tai, kad per anksti integravosi į eurozoną. Europos Sąjungoje yra tik dvi valstybės, turinčios valiutų valdybą: Lietuva ir Estija. Honkongas bei Bulgarija yra tarp keleto kitų pavyzdžių pasaulyje.
Neretai net ekonomistai nesivargina perprasti šios monetarinės santvarkos niuansų. Tačiau šie ypatumai yra labai svarbūs vertinant makroekonominį šalies stabilumą. Monetarinės politikos požiūriu, Lietuva yra daug labiau integruota į eurozoną nei kita kandidatė Slovėnija. Pastaroji gali naudoti monetarinės politikos svertus, kad atitiktų infliacijos kriterijų. Tuo tarpu Lietuva tenkina ekonominius kriterijus net neturėdama šių svertų. Trumpalaikės palūkanos eurozonoje paskutiniais metais svyravo apie 2-2.3%. Lietuvoje, kaip ir galima tikėtis iš valiutų valdybos šalies, jos skyrėsi nedaug ir svyravo apie 2.1-2.4%.
Slovėnijoje trumpalaikės palūkanos svyravo apie 3.3-3.8%, Lenkijoje – 4-6%. Turbūt nereikia priminti kuri iš išvardintų šalių turėjo mažiausią infliaciją minimu laikotarpiu. Susidaro įspūdis, kad baudžiant Lietuvą dėl „nesuvaldytos" infliacijos siekiama pamokyti kitas į eurozoną pretenduojančias šalis. Tačiau siekimas tokiu pavyzdžiu padaryti šalį, kurioje veikia valiutų valdyba, yra labai keistas.
Taip pat keistai atrodo, kad Lietuvai, tenkinusiai Mastrichto infliacijos kriterijų penkerius metus iš eilės, išskyrus paskutiniuosius, grasinama neleisti prisijungti prie eurozonos. O štai Slovėnijai, kuri netenkino šio kriterijaus per visą eurozonos egzistavimo laikotarpį, išskyrus paskutinius kelis mėnesius, uždegta žalia šviesa.
Ironiška ir tai, kad pagrindinė „pernelyg didelės" infliacijos priežastis yra pati eurozona. Litui esant susietam su euru fiksuotu kursu, Lietuva pasyviai „importuoja" infliaciją iš eurozonos. Tačiau pagal Mastrichto infliacijos kriterijų, Lietuvos infliacija yra lyginama su šalimis, kurios nepriklauso eurozonai (Švedija bei Lenkija).
Jeigu Mastrichto kriterijus būtų skaičiuojamas pagal eurozonos šalių infliaciją, Lietuva šį kriterijų tenkintų. Galima argumentuoti, kad Lietuvos vyriausybė galėjo pristabdyti infliacijos tempus šalyje panaudodama fiskalinę politiką, bet per pastaruosius trejus metus valstybės išlaidos, skaičiuojamos kaip BVP dalis, ir taip buvo žemiausios visoje Europos Sąjungoje. Trumpame laikotarpyje stabdoma infliacija asocijuojasi su didesniu nedarbo lygiu. Lietuvos žmonės jau ir taip moka aukštą kainą už tai, kad Lietuva pavyzdingai tenkintų visus kitus Mastrichto kriterijus.
Stodamos į Europos Sąjungą naujosios šalys neturėjo pasirinkimo dėl teisės pasilikti nacionalinę valiutą. Euro įvedimas buvo viena iš įstojimo sąlygų. Sklandaus ir skaidraus perėjimo prie euro užtikrinimas yra nelengvas uždavinys visoms valstybėms. Bet koks terminų keitimas bei atidėliojimas tikrai nepalengvina šio darbo.
Jeigu Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas nerekomenduotų Lietuvai prisijungti prie eurozonos 2007-ųjų sausį, jie privalėtų pateikti ir ekonominės politikos rekomendacijas Lietuvai. Paradoksalu, tačiau jei Lietuva įtikintų Švediją bei Lenkiją, - šalis, kurių žema infliacija dabar lemia Mastrichto kriterijų - sumažinti trumpalaikes palūkanas, Lietuva tenkintų ir infliacijos rodiklį. Tai bene yra vienintelė antiinfliacinė „politika", galima Lietuvai šioje situacijoje.
Jeigu Europos Sąjunga tikrai nori plėsti eurozoną, nėra jokio ekonominio pagrindo atidėlioti Lietuvos narystės eurozonoje. Pasigirstančios nuomonės, kad Lietuva netenkina „realios konvergencijos", yra bandymas taikyti dvigubus standartus ir Lietuvos prisijungimo prie Europos Sąjungos sutarties nepaisymas. Tokiu atveju naujieji Europos Sąjungos piliečiai turi teisę žinoti, kokiu pagrindu politikai stabdo eurozonos plėtrą, o kartu ir ekonominį augimą regione. Šešiomis šimtosiomis procento dalimis per didelė infliacija negali to paaiškinti.
Rimvydas Baltaduonis ir Marius Jurgilas, Konektikuto Universiteto ekonomikos doktorantai, DELFI 2006 gegužės mėn. 9 d.
Viena to priežasčių, bent jau oficiali, kad Lietuva netenkina vieno iš konvergencijos rodiklių. Tačiau taip pat pasigirsta nuomonių, kad Lietuva netinka euro klubui dėl savo liberalios bei „Atlantinės" politikos.
Lietuva tenkina visus Mastrichto sutartyje apibrėžtus konvergencijos reikalavimus išskyrus vieną – šimtosiomis procento dalimis viršijamas infliacijos kriterijus. Kovo vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2.72% ir tik 0.06 procentiniais punktais viršijo konvergencijos kriterijų. Šis kriterijus, skaičiuojamas tiesiogiai iš ES šalių vartotojų kainų indeksų, yra 2.66%. Rodiklio vertė yra 2.63%, jeigu jis skaičiuojamas iš šalių vidutinės metinės infliacijos.
Šis netikslumas, galintis turėti lemiamą reikšmę preciziškam Lietuvos įvertinimui, yra infliacijos rodiklių apvalinimo pasekmė. Bet kuriuo atveju, kelios šimtosios procento dalys „neleistinos" infliacijos yra naudojamos įvardijant Lietuvą esant „nepakankamai stabilią". Pasirodo, kad šaliai su vienu iš didžiausių BVP augimu, viena iš mažiausių nacionaline skola bei vienu iš mažiausių biudžeto deficitu Europoje, gali būti trinktelėta eurozonos durimis.
Tačiau Lietuvos nestabilumo idėja nelabai derinasi su rinkos dalyvių nuomone. Štai 2006 metais Lietuva sugebėjo pasiskolinti tarptautinėse rinkose už mažiausias palūkanas tarp visų naujųjų Europos Sąjungos narių, įskaitant ir kitą eurozonos kandidatę Slovėniją. Lietuva skolinosi netgi mažesnėmis palūkanomis negu Europos Sąjungos senbuvė Graikija. Taip kad rinkos vertinimu Lietuva yra stabili ir gal net stabilesnė už kai kurias eurozonos šalis.
Svarbu pastebėti, kad Lietuva yra taip griežtai vertinama pagal kriterijų, kurio istoriškai dažnai netenkino dauguma eurozonos šalių. Tik susikūrus eurozonai, 1999 metų sausį, visos šalys, išskyrus Graikiją, tenkino Mastrichto infliacijos rodiklį. Tačiau jau po dvejų metų, eurų išleidimo į apyvartą metu, net aštuonios šalys (Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Airija, Liuksemburgas, Portugalija bei Suomija) butų netenkinusios infliacijos kriterijaus. Nepaisant to, eurozona ne tik išgyveno, bet ir suklestėjo. Ironiška, kad Lietuva į šią keblią padėtį pateko dėl ekonominės politikos, už kurią Europos Sąjunga turėtų ją girti, o ne bausti.
Lietuva jau ilgą laiką nevykdo savarankiškos monetarinės politikos ir nuo 2002 metų yra praktiškai priklausoma nuo Europos Centrinio Banko sprendimų. Taip yra dėl to, kad Lietuvoje nuo 1994 veikia valiutų valdybos modelis ir nuo 2002 metų vasario buvo pereita prie bazinės valiutos euro. Iš esmės Lietuva netiesiogiai jau yra eurozonoje - litas yra tas pats euras, tik kitokiu pavadinimu. Vienas pastebimas skirtumas, skiriantis mus nuo tikrosios eurozonos yra valiutos keitimo sandorių kaštai, kuriuos patiria įmonės bei asmenys. Be to, įvairios spekuliacijos, susijusios su formaliu euro įvedimu, iškreipia rinką ir ilgoje perspektyvoje atneš dar didesnius nuostolius. Tai ypač ryšku nekilnojamojo turto rinkoje.
Yra ir dar vienas labai svarbus aspektas. Nors Europos Centrinio Banko vykdoma monetarinė politika turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonomikai, šiam momentui į tai yra visiškai neatsižvelgiama. Atrodo, kad Lietuva bus nubausta už tai, kad per anksti integravosi į eurozoną. Europos Sąjungoje yra tik dvi valstybės, turinčios valiutų valdybą: Lietuva ir Estija. Honkongas bei Bulgarija yra tarp keleto kitų pavyzdžių pasaulyje.
Neretai net ekonomistai nesivargina perprasti šios monetarinės santvarkos niuansų. Tačiau šie ypatumai yra labai svarbūs vertinant makroekonominį šalies stabilumą. Monetarinės politikos požiūriu, Lietuva yra daug labiau integruota į eurozoną nei kita kandidatė Slovėnija. Pastaroji gali naudoti monetarinės politikos svertus, kad atitiktų infliacijos kriterijų. Tuo tarpu Lietuva tenkina ekonominius kriterijus net neturėdama šių svertų. Trumpalaikės palūkanos eurozonoje paskutiniais metais svyravo apie 2-2.3%. Lietuvoje, kaip ir galima tikėtis iš valiutų valdybos šalies, jos skyrėsi nedaug ir svyravo apie 2.1-2.4%.
Slovėnijoje trumpalaikės palūkanos svyravo apie 3.3-3.8%, Lenkijoje – 4-6%. Turbūt nereikia priminti kuri iš išvardintų šalių turėjo mažiausią infliaciją minimu laikotarpiu. Susidaro įspūdis, kad baudžiant Lietuvą dėl „nesuvaldytos" infliacijos siekiama pamokyti kitas į eurozoną pretenduojančias šalis. Tačiau siekimas tokiu pavyzdžiu padaryti šalį, kurioje veikia valiutų valdyba, yra labai keistas.
Taip pat keistai atrodo, kad Lietuvai, tenkinusiai Mastrichto infliacijos kriterijų penkerius metus iš eilės, išskyrus paskutiniuosius, grasinama neleisti prisijungti prie eurozonos. O štai Slovėnijai, kuri netenkino šio kriterijaus per visą eurozonos egzistavimo laikotarpį, išskyrus paskutinius kelis mėnesius, uždegta žalia šviesa.
Ironiška ir tai, kad pagrindinė „pernelyg didelės" infliacijos priežastis yra pati eurozona. Litui esant susietam su euru fiksuotu kursu, Lietuva pasyviai „importuoja" infliaciją iš eurozonos. Tačiau pagal Mastrichto infliacijos kriterijų, Lietuvos infliacija yra lyginama su šalimis, kurios nepriklauso eurozonai (Švedija bei Lenkija).
Jeigu Mastrichto kriterijus būtų skaičiuojamas pagal eurozonos šalių infliaciją, Lietuva šį kriterijų tenkintų. Galima argumentuoti, kad Lietuvos vyriausybė galėjo pristabdyti infliacijos tempus šalyje panaudodama fiskalinę politiką, bet per pastaruosius trejus metus valstybės išlaidos, skaičiuojamos kaip BVP dalis, ir taip buvo žemiausios visoje Europos Sąjungoje. Trumpame laikotarpyje stabdoma infliacija asocijuojasi su didesniu nedarbo lygiu. Lietuvos žmonės jau ir taip moka aukštą kainą už tai, kad Lietuva pavyzdingai tenkintų visus kitus Mastrichto kriterijus.
Stodamos į Europos Sąjungą naujosios šalys neturėjo pasirinkimo dėl teisės pasilikti nacionalinę valiutą. Euro įvedimas buvo viena iš įstojimo sąlygų. Sklandaus ir skaidraus perėjimo prie euro užtikrinimas yra nelengvas uždavinys visoms valstybėms. Bet koks terminų keitimas bei atidėliojimas tikrai nepalengvina šio darbo.
Jeigu Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas nerekomenduotų Lietuvai prisijungti prie eurozonos 2007-ųjų sausį, jie privalėtų pateikti ir ekonominės politikos rekomendacijas Lietuvai. Paradoksalu, tačiau jei Lietuva įtikintų Švediją bei Lenkiją, - šalis, kurių žema infliacija dabar lemia Mastrichto kriterijų - sumažinti trumpalaikes palūkanas, Lietuva tenkintų ir infliacijos rodiklį. Tai bene yra vienintelė antiinfliacinė „politika", galima Lietuvai šioje situacijoje.
Jeigu Europos Sąjunga tikrai nori plėsti eurozoną, nėra jokio ekonominio pagrindo atidėlioti Lietuvos narystės eurozonoje. Pasigirstančios nuomonės, kad Lietuva netenkina „realios konvergencijos", yra bandymas taikyti dvigubus standartus ir Lietuvos prisijungimo prie Europos Sąjungos sutarties nepaisymas. Tokiu atveju naujieji Europos Sąjungos piliečiai turi teisę žinoti, kokiu pagrindu politikai stabdo eurozonos plėtrą, o kartu ir ekonominį augimą regione. Šešiomis šimtosiomis procento dalimis per didelė infliacija negali to paaiškinti.
Rimvydas Baltaduonis ir Marius Jurgilas, Konektikuto Universiteto ekonomikos doktorantai, DELFI 2006 gegužės mėn. 9 d.
posted by Marius | 7:59 PM
0 Comments:
Post a Comment
<< Home